Apie vizijąSvarbiausia, kad žmonės būtų vieningi ir stiprūs. Kuo asmuo yra stipresnis, tuo labiau gali padėti ir sustiprinti kitą. Kuo kitas žmogus yra stipresnis, tuo labiau stiprina tave.
Linkiu visiems meilės ir visada gyventi tiesoje. „Jei norėsi – rasi būdą, nenorėsi – rasi pasiteisinimą.“ „Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio.“ - Lao Dzė |
Vizija mūsų ateičiai
|
Į Rokiškį vykstu neatsitiktinai: iš lūpų į lūpas sklinda šio miesto pavadinimas; dauguma mano draugų keliauja čia mokytis – tikrai noriu sužinoti, kas padarė tokį perversmą Lietuvoje; teigiu, – ir pasaulyje.
Tau, mano dienorašti, pasistengsiu perteikti viską, ką tik pamatysiu ir suprasiu, – noriu prisiminti, kas čia įvyko, išanalizuoti situaciją ir iš jos pasimokyti. Norėčiau gyventi tobuloje aplinkoje, kur galiu užtikrinti savo ir savo artimųjų ateitį. To čia tikiuosi ir išmokti. Važiuoju „Express“ autobusu. Jis naujas, modernus... Pravažiuoju didžiulį stendą „Sveiki atvykę į Rokiškį!“ Dar kažkoks palinkėjimas buvo, manau... Miestas kaip miestas, galbūt, tik žmonių kiek daugiau, nei tikėjausi. Štai ir stotis. Vos prasibroviau pro žmones – autobusas sausakimšas. Išlipus nustebina ženklų ir nuorodų gausa. Prisėdau ant suoliuko. Autobusų stotyje jie sustatyti ratu, jų čia labai daug: patogu laukti ir bendrauti laukiant. Dėmesį patraukė ant stoties pastato sienos kabantis stendas „Kur randi save?“ Užrašo apačioje išvardintos veiklos: „Ledo ritulys, šaudykla, irklavimas, organizacinė veikla, savigyna, paplūdimio tinklinis, šokiai...“ Savanoriavimas – beveik visose institucijose, versluose. O čia tikrai yra ką veikti. Galiu savanoriauti Rokiškio policijoje, pamatyti, kaip veikia ši institucija. Jei patiktų, galėčiau čia įsidarbinti. Gal mane paviliotų dailė ar verslas? Kituose miestuose pagalbos gali tikėtis tik mokesčių inspekcijoje, o čia, pasirodo, ir verslininkai priima savanorius bei dalinasi su jais patirtimi. Stendo apačioje – telefono numeris pasiteirauti. Esu prie savivaldybės. Matau, betoninė aikštės danga praardyta, kad galėtų augti medžiai. Matyt, miesto gyventojai nori daugiau gamtos. Smalsumo vedinas žengiau savivaldybės link. Eidamas jutau, kokie ramūs čia žmonės, žinojau, kad rokiškėnai pasirinko principą – pardavinėti viską pigiau ir uždirbti iš prekybos gausos; žmonės perėjo iš ekonomikos siekimo į kuo daugiau džiaugsmo ir nuoširdumo siekimą. Čia padaryta viskas dėl žmonių gerovės, džiaugsmo; ekonomika pradėjo kilti savaime, ypač ją skatina turistų srautas, regis jų daugiau, negu nuolatinių gyventojų; regis, juos visus traukia miesto natūralumas. Dėl miesto ramybės, girdėjau, steigiasi universitetai ir mokslo bazės, laboratorijos. Čia pirmą kartą Lietuvoje pamačiau takelius iš saulės kolektorių, – visai kaip Olandijoje. Rokiškis pats apsirūpina energetika. Viso miesto vanduo srūva per atbulinio osmoso vandens filtrus – pagal daktarą Masaru Emoto, kuris nustatė, kaip padaryti vandenį gyvą ir besikristalizuojantį. Tik įžengus į savivaldybę, mane pasitiko jauna miesto savanorė ir pasiteiravo, kaip ji galėtų man pasitarnauti. Mergina aprodo kabinetus, kuriuose priimami rokiškėnai, ir jiems niekur daugiau vaikščioti nereikia; viskas padaroma už juos – nuo pasiteiravimo iki dokumentų tvarkymo. - Dabar daugelis žmonių ateina pas mus savanoriauti. Kadangi viskas daroma dėl mūsų pačių, tai man tiesiog naudinga padėti tau ir aplinkiniams. Tu nusišypsosi, ir tai yra svarbiausia. O ir tu man padėsi kada nors, kai būsi geros nuotaikos ir stiprus, – sako ji. Regiu, žmonių laiškai, jų visos idėjos yra viešai skelbiama. Į visus laiškus atsakoma su pastabomis, komentarais ir padėkomis – kiekvienas patarimas patobulina Rokiškį ir visą rajoną nors šiek tiek, o kai būna daugiau patarimų, kraštas keičiasi gana stipriai. – Maistas čia – tik ekologiškas. Be to, pigus, kadangi mes patys apsirūpiname juo, o verslininkai pasiima tik tiek, kiek jiems reikia toliau augti ir klestėti. Maistą siunčiame ir į kitus miestus. Jis yra aukščiausios kokybės visoje Lietuvoje. Kitaip ir būti negali: jį patys valgome, mūsų vaikai valgo, mūsų kūnai statosi iš jo – tikrai svarbu, kad jis būtų kiek įmanoma geresnis – pasakoja man savanorė. Miestas dar nėra tobulas, tačiau čia oras grynesnis dėl naujų miesto pertvarkų, ir visi laimingi. Verslininkai, savo srities žmonės padeda Savivaldybei daryti geriausias permainas, priimti protingiausius sprendimus. Mokslas čia kitoks, 12 klasių galima baigti per metus su žymiai geresniais rezultatais, kadangi studijų kokybė čia nuolat atnaujinama, nuolat auga. Jei tiksliai pamenu, prieš 10 metų už Rokiškio krašto švietimą atsakingi asmenys nusiuntė grupę žmonių studijuoti efektyviausios tiems laikams žinomos mokymo sistemos: ji vadinosi giminės arba Ščetinino vardo mokykla. Joje šešerių metų vaikas ar suaugęs žmogus vidurinį išsilavinimą gauna per aštuonerius metus; be to, čia išmokstama statybos amatų, šokių, įgyjama organizacinės, žemės ūkio darbų patirties ir daug kitų įgūdžių, naudingų gyvenime. Lankiusieji tą mokyklą tampa draugais ilgam, visi išlieka pagarbūs vienas kitam, visi yra lygūs, mokosi sau tinkančiu ritmu grupėmis. Prieš penkerius metus tokia mokykla buvo įkurta ir Rokiškyje; kol kas čia viskas vyksta net geriau, nei tikėtasi. Tai išgirdęs, prisiminiau vienos knygos citatą: „...negi gali būti puikūs mokykloje praleisti metai vaikui, kuriam judėjimas – fiziologinė būtinybė, o iš jo reikalaujama ištisas 45minutes išsėdėti beveik nejudant, griežtai nurodyta poza, ir laikyti abi rankas, kaip ir visi vaikai klasėje, padėtas ant suolo. ...ir sėdi, stengiasi ištverti 45 minutes, 10 minučių pertrauka – ir vėl ištisas savaites, mėnesius, metus, kol galiausiai belieka viena išeitis – susitaikyti. O svarbiausia – apskritai susitaikyti su tuo, kad visą gyvenimą reikės susitaikyti. „ (V. Megrė) – Daugelis žmonių neatlygintinai prisideda prie mūsų gyvenamosios aplinkos gerinimo. Kam sunkiau sekasi ar visą laiką skiria miesto gerovei, tiems mokami atlyginimai. Pradėjus veikti Sveikatos skyriui, buvo pakeista vandentiekio sistema, išvystyta sveikatingumo reali sklaida, maisto kokybės kontrolė – tai suteikė žmonėms sveikatą, nuolatinę energiją ir gerą nuotaiką, saugumą bei ramybę. Ryte yra mažesnis darbuotojo produktyvumas, todėl darbo laikas yra trumpinamas ir neprivalomas – tu geresnis, kai esi pailsėjęs, kai dirbi savu ritmu, savo aplinkoje, kurioje tau sekasi geriausiai. Nusprendėme mokytis iš pačių stipriausių, produktyviausių ir didžiausių kompanijų. Ar žinojai, kad Google darbuotojas gali visai neiti į darbą, jei to nenori? Bet jie vis tiek padaro daug, daug daugiau nei kiti, ir dabar dar jie tebėra pasaulio lyderiai. Pradėjome mokytis iš jų, pažvelk, kaip viskas čia pasikeitė. Mes tapome ne tik produktyvūs, bet ir laisvi, – kalbėjo savanorė. Aš žvilgteliu į keistą kabinetą labai gražiomis durimis. – Tai vieta komandai, kuri atsakinga už investicijas. Čia skaičiuojama labai daug dalykų: investicijas traukia tiksli informacija. Komanda dirba kada nori ir kiek nori. Nors kartais atrodo, kad jie čia gyvena, visiškai pasinėrę į darbą. Kai pamatai juos, supranti: jie kvėpuoja tuo, ką daro, tarsi sklidinai savimi įsilieję į kūrybą ir susivieniję joje – sūkuryje, kuris teikia naudos mums visiems. Žinoma, mes juos ne visada matome kabinete. Dažnokai specialistus sutinkame gulinčius parke, ypač vasarą. Juk naudingiau lauke: guli, vaikštai... Su jais, žinoma, – daugybė dokumentų, kompiuterių, – entuziastinga, plačiai šypsodamasi pasakoja mergina. Ji ėmė pasakoti, kaip viskas pasikeitė po to, kai žmonės suprato nuoširdumą, suvokė, kad mūsų aplinka – mūsų namai. – Nuo to laiko – nė šiukšlelės. Kam teršti savo kiemą, savo namus? Juk patys čia gyvename. Kažkas teigia, kad Rokiškio rajonas tampa Lietuvos sportiniu kurortu, pavyzdžiu. Aš manau, kad ne. Rokiškis yra mūsų namai ir kiekvienas miestas toks turėtų būti. Čionykščiai viešbučiai teikia fizioterapijos paslaugas, beveik visi namai pastatyti protingai, dauguma – molio-šiaudo. Jie kainuoja 3-4 kartus pigiau, yra visiškai sveiki, keturiskart šiltesni už medinius, aštuonis – už betoninius; jie greitai pastatomi, jų garso izoliacija nepriekaištinga, visiškai atsparūs ugniai. Dauguma – su įžeminimo technologija, o tai – perversmas sveikatoje. Kai mokslas ištyrė, kad žmogus – ne tik biologinė, bet ir elektromagnetinė būtybė, mūsų sveikata visiškai pasikeitė: norint nusiraminti, nebebūtina basomis vaikščioti žeme. Dabar stiprėjama būnant namuose: grindų mikrolaidai nutįsta į žemę, o tai stiprina žmogų vien juos liečiant. Vandentiekio vanduo labai kokybiškas, tinkamas gerti. Tiesiog gyveni ir stiprėji. Mums labai patinka gyventi protingai, nes tai naudinga mums visiems; juk ir tavo paties gyvenimas nuo to tik geresnis! Ar gali patikėti, kad žmogus pirkdavo alkoholio jį gerti? Pirkdavo cukrų! Dabar iš cukraus gaminame tik elementus, į burną jo niekas nebededa. Turime puikių dantistų ir daktarų, bet pas juos važiuoja žmonės iš kitų miestų ar šalių.... Tiesa, ar jau aplankei mūsų ežerus? Kainos čia yra protingos, nes visi gyventojai turi pinigų. Jei ir kitų rajonų žmonės gyventų teisingomis kainomis, visų uždarbis būtų didesnis: būtų galima labiau paremti savo miestą, savo artimuosius. Plėstis mums padeda ir turistai. Jie plūsta iš visur. Džiugu, kad daugelis jų lieka čia gyventi. Dalį biudžeto pinigų savivaldybė skiria jauniems naujakuriams, Rokiškio krašte leidžiantiems šaknis visiems laikams. Mums gera žinoti, kad ir ateities kartoms čia patiks gyventi. Gera, kad pagalvojus apie Rokiškį, galva pakyla, nuotaika, šypsena, šiluma atsiranda ir veide, ir širdyje, miela mąstyti apie visų draugiškumą, apie draugus, esančius čia, juolab, kad ir svetimas Rokiškyje tampa draugu. Naktimis išjungiame šviesas, miegame labai gerai ir ramiai. Naktį ir turi būti tamsa bei ramybė! Juk taip ir augome visus šiuos milijonus metų. Mūsų Rokiškio rajonas yra saugus: visi turi visa, ko jiems reikia, vieni kitais rūpinasi. Durys visada atviros draugiškam žmogui, malonu susipažinti ir pavaišinti naujai sutiktuosius. Daugelis mūsų augina sau maistą. Vasarą rengiame keturis festivalius, juose dalinamės muzikinėmis ir teatrinėmis nuotaikomis, maistu – gėrybių perteklių suveža verslininkai ir ūkininkai. Festivalių dienomis žmonių būna neįtikėtinai daug – ir rokiškėnų, ir svečių iš kitų miestų. Renginiuose mezgasi pažintys, bendraujama su vis daugiau žmonių. Visas valstybines šventes organizuoja verslininkai. Savivaldybė jiems netrukdo, – pasakojo savanorė. – Kas labiausia įtakojo tokį žmonių sveikatingumą? – klausiau. – Viskas buvo ir bus mūsų pačių rankose. Kai tik žmogus gyvenimo tiesoje pajuto galią, kai tik jis perėjo iš ekonominės naudos į žmogaus gerovę, ėmė veikti ir Sveikatos skyrius. Ant sienų imta kelti milžiniškus plakatus, puoselėjančius sveiką gyvenseną, apie tai buvo kalbama per radiją, sveikatingumo idėjos platinamos internetu, dalinami lipdukai, atšvaitai ir kt. Prieš tai rokiškėnai menkai domėjosi, ką ir kodėl vartoja – vyravusi sistema juos buvo visiškai išvarginusi, užvaldžiusi nereikalingomis mintimis. Dabar jau žinome, kas yra cukrus, kodėl jis visur – ne tik saldumynuose, bet ir datulėse, duonoje, batone, piene, padažuose... Ar daugelis tada žinojo, kad cukrus organizme virsta alkoholiu. Jo buvo dedama visur, to narkotiko žmogaus organizmas troško; ir pirkdavo rokiškėnai produktus tik dėl narkotiko jame, o ne dėl paties produkto. Maži vaikai dar prieš jiems gimstant buvo pratinami prie cukraus. O vėliau – saldainiai, tortai... – O ką verslininkai? Negi jiems patiko tai, kad žmonės nebeperka jų produkcijos? – Protingi verslininkai tiekė tai, ko žmogui iš tikrųjų reikia, – gerus gaminius. Kiti ir toliau pelnėsi iš cukraus narkotiko ir žmonių ligų. Tačiau didžioji dauguma keliavo toliau – nieko nepadarysi sąmoningam žmogui, nuolat gyvenančiam tiesoje. Nenumaldomas noras gauti ko nors saldaus ėmė mažėti; susitvarkė žarnyno mikroflora – žmogus tapo laisvas nuo ligų priklausomybės. Atsisakius cukraus, išnyko pavojus sirgti daugiau nei 170 ligų. Rokiškėnai tapo visapusiškai motyvuoti augti visose savo gyvenimo srityse. Kai sugrįžo sveikata, gyvenimą žmogus paėmė į savo rankas: kūnas jau buvo švarus, alkoholis ar bet koks kitas narkotikas ėmė kelti šleikštulį; alkoholio niekas nebepirko, niekas nebevežė jo į parduotuves, niekas juo nebeprekiavo. Taip atsitiko ir su kava. Pradėję mokytis iš protingiausių šalių, rokiškėnai pastebėjo: kuo didesnis šalies gyventojų intelektas, tuo mažiau kofeino produktų suvartojama. Perskaitęs prekės etiketę – net ir dantų pastos su fluoridu, – žmogus išsiaiškina visas produkto sudedamąsias dalis. Kai labai daug žmonių ėmė savęs klausinėti, ar tikrai jiems reikia kai kurių dalykų, „fluoridas“ iš parduotuvių dingo. – Kaip rokiškėnai išmoko tiek daug praktinių dalykų? – Rokiškio universitetuose ar kolegijose dėstomi dalykai unikalūs ir praktiškumu, ir modernumu. Mokoma profesijų, kurioms įgyti nereikia ilgų metų. Jei, pavyzdžiui, nori išmokti statyti šiaudinius, karkasinius namus, tavo mokslas truks šešis mėnesius. Po to galėsi statyti namus ir sau, ir – įkūręs verslą – Lietuvos gyventojams. Kitaip tariant, matematiką dėsto matematikas, o ne pedagogas. Beje, kiekvienas mokinys, baigęs kurią nors Rokiškio bendrojo lavinimo mokyklą, yra mokytojas; juk mokymo principas ir yra išmokti mokant kitą. Ir tu, norėdamas ko nors išmokyti bičiulį, pats tai turi mokėti tobulai. Tiesa? Čia vyrauja dėmesys žinioms, o ne diplomui – ir taip aišku, kad Rokiškio absolventai gaus darbą ten, kur panorės, o Rokiškis sukurs jam tokią darbo vietą, kurios pats žmogus norės. Mokymo sistemoje nėra rėmų, vertinimų, konkurencijos. Vertinami realūs studento nuveikimai visuomenei, studentas pats pasakys, kada atėjo laikas pateikti savo baigiamąjį. Jis jau bus pasiruošęs parodyti, ką sukūrė ir padarė, pritaikęs gautas žinias. Ir, jei kažko trūks, dėstytojai patars jam patobulinti. Pažymių nebus. Bus tik įvertinimas: „Taip, jis tai atliko puikiai. Sveikiname!“ Didelis perversmas įvyko, kai šalia ligoninės atsirado milžiniškas parkas, tarsi praplėtęs miesto ribas į kitą pusę. Dabar čia žmogus ateina dažnai. Velykalnio bendruomenės žmonės šalia ežero įrengė ledo areną, joje vyksta žaidynės, žiemą susirenkančiųjų čia būna daugiau nei kitur Rokiškyje. Čia puikiai įrengti ir slidžių takai. Ir visa tai padarė patys žmonės. Savivaldybė jiems tiesiog netrukdė. Ir po darbo ateidavo savanoriškai padirbėti parke, talkindavo gerinant savo gyvenamąją aplinką. – Iš kur tu viską žinai? – Čia visi viską žino – kiekvieną savivaldybės žingsnį, ketinimą, mintį. Savo planais noriai dalinasi organizacijos, bendrovės. Mes nuolat galime prisijungti prie kūrybos, išsakyti mintis. Gal ir tu turi kokių pastebėjimų? – Atvažiuodamas mačiau ženklą, sveikinantį atvykstančius į Rokiškį. Bet tai gal nėra taip svarbu... Ženklas praskriejo, nespėjau visko perskaityti. Bet tai tikriausiai mano klaida? – Koks tu pastabus! Mes šį ženklą jau aptarėme. Kaip tik ketiname jį patraukti toliau nuo kelio ir pakreipti kampu į važiuojamąją dalį – visi spės perskaityti. Matai, ir tu jau prisidėjai prie miesto augimo! Visi pastebėjimai yra reikšmingi. Juk ir jūra sudaryta iš daugybės lašų. Taip ir šis rajonas sudarytas iš mažų idėjų. Jaučiu, kad pakankamai gavai informacijos. Eime į lauką, pasivaikščiosime. Mokymuisi svarbu judėti, judant gerėja atmintis, geriau įsisavinami supratimai, – dėstė man savo žinias rokiškėnė. Ir tikrai: pirštai įskaudo rašyti į savo elektroninį dienoraštį – metas pasivaikščioti. Eidami aptarėme mūsų gyvenimus, kuo jie skiriasi. Pasivaikščiojome savivaldybės parkuose, aplankėme ligonines, užsukome į Velniakalnį. Man nedavė ramybės mintis, iš kur ji turi tiek jėgų? Vis pasakoja apie viską. Anot jos, miesto ateitis ir visas miesto pamatas – žmogaus augime. Jei rajono vadovai miesto veiklą planuoja metams, ima paskolą; jei planai siekia 50 metų, sodina medžius; jei planuojama šimtui metų ar daugiau, žmogus yra mokomas. – Juk žinai, kad Graikija statėsi vien dėl mokslo: abėcėlę graikai pritaikė ir fizikai, ir matematikai. Jie kūrė tobuliausias žmogaus statulas, jų pastatai, išlikę iki šių dienų, buvo statyti naudojantis šventąja geometrija. Kiekvienas namas yra būtent toks, koks jis gali būti tobuliausias pagal jo paskirtį. „Aukso pjūviu“ sukurtas ir pats žmogus. Santykis tarp piršto narelių yra toks, kokį gamta naudoja kurdama gėles, formuodama žemynus; net magneto trauka ar pats atomas yra paremti šia geometrija. Savo kūryboje žmonės irgi pradėjo ją naudoti. Tą pačią geometriją žmonės pritaiko fotografijoje. Visi žino: jei nori puikios pastato nuotraukos, laisvos erdvės ir pastato vaizdo santykis turi išlikti 1:1,62. Rokiškėnų namai turi tikrą grožį, geometrija atsispindi mūsų veiksmuose. Kol bus siekiama žmogaus gerovės ir augimo, tol klestėsime, tol čia bus žmogus. Jis auga besimokydamas, stoja į Rokiškio universitetą; studijas Rokiškyje renkasi ir kitų miestų jaunimas. Laisvalaikį dažnas praleidžia Sporto centro komplekse. Čia renkasi tūkstančiai žmonių stebėti rajono, respublikinių ar tarptautinių sporto varžybų. Žmonės susigyvena su miestu ir lieka jame. Rokiškio rajonas turi ateitį: jis nuolat auga ir tobulėja. Tikiu, kad ir po 100 metų čia vis tiek bus gera gyventi. Nors mokslas ir augimas keisis, tačiau kraštas nuolat prisitaikys prie naujovių. Čia augs geriausi – kokie tik begali būti – mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo centrai. Žinau, kad čia gyvendama visada būsiu sveika; žinau, kad savivaldybei visada pranešiu, ką kiti pasidarė geriau, ir kaip tai gali būti pritaikyta mums, – pasakojo savanorė. Mąstau apie tai, kad labiausiai žmogus tobulėja tuomet, kai tobulina savo gyvenamąją aplinką. O čia taip ir vyksta. Yra ir dar viena tiesa: pats turi būti geras, kad tai sugebėtum. Iš pradžių darysi tiek, kiek sugebi, vėliau patobulėsi ir pagerinsi rezultatus dar labiau – taip be galo. Kažin ar yra tobulesnė vieta įsikurti? Čia gausi viską, nuolat būsi viršūnėje. Ramu. Miškai ir ežerai. Socialinis, protinis ir fizinis saugumas. Tobula vieta įsikurti gyventi ilgam ilgam. Čia svarbus kiekvienas žmogus. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau idėjų. Kai miestas nežino, kaip išspręsti problemą ar ką nors patobulinti, prašo žmonių pagalbos: juk 32000 žmonių yra geriau nei 185... O ir motyvacija tampa kita. Peržvelgėme žmogaus sveikatinimo įstaigas. Ligoninės pavadinimas pakeistas į „Sveikatos namus“. Ir tikrai: ligoninėje – tik ligos, o žmogus nori pasveikti, pasisemti jėgų. Visi „Sveikatos namai“ apstatyti gydančiaisiais kristalais. – Vis tiek negaliu suvokti, kaip iš nykstančio miesto – gal net ir nykstančios valstybės... – pavyko padaryti tokį šuolį... – vėl pradedu pokalbį. – Tu prie to prisidėjai. – Kaip suprasti? Aš, mes? – Tu perduosi šį savo dienoraštį žmonėms, gyvensiantiems čia po aštuonerių metų. Jie žinos, ką daryti, kur eiti. Aš tau padėsiu. – Prisipažinsiu, nesuprantu tavęs... – Informacijos ar fizinės dalelės perdavimą teleportacijos būdu Japonija geba padaryti jau seniai. O tau tokios aparatūros nė nereikia. Mes, žmonės, gebame padaryti daug daugiau, o ne tik skaičiuoti, naudotis atmintimi ar valdyti dalį savo kūno. Kiekvienas žmogus turi emocijas. Vadinkim tai emociniu kūnu. Pagalvok. Juk gali dabar, šią akimirką, pradžiugti arba pravirkti dėl įvykių, kurie kada nors buvo, tiesa? Nors šiuo metu tie dalykai nevyksta. Taip gali padaryti ir pagalvojęs apie ateitį. Įsivaizduok save, kopiantį į Everestą. Matai? Jau šypsena veide. Ką tik sugalvojai preliminarų planą, kaip tai įgyvendinti. Kuo ilgiau laikysi šią emociją, šią mintį, tuo geriau žinosi, ką turi padaryti, kad tai nutiktų. Tavo protas nuolat veiks ta linkme, kol pagaliau užplūs jėgos ir noras veikti. Žmogaus protas yra stulbinančiai galingas. Mintys užplūdo; informaciją galima perduoti ne tik raštu. Štai pasižiūri į paveikslą ar į kelio ženklą. Juk juose nieko nėra parašyta, o tu supranti juose perteiktą prasmę. Susitikęs žmogų ir pastebėjęs, kaip jis jaučiasi, gali apie sutiktąjį daug ką pasakyti. – Ką man reikės padaryti? – Mintimis įvertink tai, ką šiandien matei: pajusk emociją, tvyrančią savyje ir šiame mieste, panorėk, kad ši emocija nukeliautų į praeitį, užsimerkęs įsivaizduok, kaip tavo gera emocija paliečia žmones, gyvenančius tuo laiku. Jauti? Praeityje rokiškėnai jautė tą patį, ką tu jauti dabar. Žinok, kad tai jau nutiko. Daryk tai taip ilgai, kol pajausi ramybę širdyje. Aš tau padėsiu, darysiu tai kartu. – Iš tiesų jaučiuosi kitaip. Jaučiu šilumą krūtinėje. Net ašara kaupiasi akyse. Bet ar tai suveiks? Ar tai tikra? – Jau suveikė. Tau pasisekė. Ši realybė egzistuoja. Kažkas visa tai jau įgyvendino . – Prisipažinsiu, šie dalykai susuka galvą. – Viskas gerai. Atsiras žmogus, kuris pajaus tai, ką mes jaučiame dabar. Įvykiai susiklostys tinkama linkme. Vienas žmogus, pagavęs įkvėpimą, parašys tavo istoriją, emociją perteiks žodžiais. Tuomet visi, mąstantys panašiai, norės tokios ateities, stengsis susijungs ir padaryti viską, kas tik įmanoma, kad ši ateitis išsipildytų. Panaši mintis panašią mintį traukia kaip magnetas. – Toks tokį traukia, tiesa? Ar nebus jiems sunku? – Tik iš pradžių. Tačiau susikūrusi koalicija „Už laisvę augti“ apjungs politikus, stipriausius verslininkus, visuomenės žmones, ir bus jie stiprūs bei gabūs tai pasiekti. Be to, jie nebus vieni, visi miesto žmonės padės jiems. Tavo istorija jie dalinsis su artimaisiais. Apie mūsų dabartį jie pasakos vieni kitiems: prisidės visomis jėgomis ir kurs sau ateitį, kuria mes gyvename dabar. – Bet juk reikia laimėti rinkimus, norint visa tai siekti. Ar žmonės, gyvenantys tik dėl valdžios, taip jau lengvai pasiduos? – Tai jau istorija. Koalicija „Už laisvę augti“ rinkimus laimėjo triuškinančiai. Žmonės, pažinę mūsų ateitį, padėjo kuo galėdami, skelbė apie ją – žinia sklido iš lūpų į lūpas. Dalis verslininkų, priklausantys kitoms partijoms, pajus mūsų ateitį ir taip pat prisidės. Per rinkimus, žinoma, buvo visko: kai kurie, tik valdžios trokštantieji , visaip mėgino apjuodinti ateitį, mėgino įtikinti, kad miestui jos nereikia, kad visi koalicijos nariai blogi. O žmogus tiesą jaučia pats. Jis širdimi jaučia, kas yra tikra. Visas mestas blogis nutekėjo kaip vanduo nuo žąsies. Žmogaus, tiesą jaučiančio širdimi, negalima valdyti, jis žino, kas yra tiesa. – Tačiau aštuoneri metai nėra daug. Jie vis dar čia? – Žinoma! Jie vis dar čia. Jie nuolat organizuoja visuomenės susirinkimus, juose visi viešai išsako savas idėjas, nuolat papildo Rokiškio ateities viziją, o mes patys sprendžiame, ar tai mums patinka. Sugalvojame, kaip gali būti dar geriau, tuomet patys prisijungiame prie projekto įgyvendinimo, sukuriame gražesnį maketuką ir prijungiame jį prie bendro Rokiškio rajono maketo. – Turite viso rajono maketą? – Žinoma. O kaip kitaip gali mintimis aprėpti visą kraštą, visus miestelius tiksliai, kaip žinotum, ką būtina tobulinti? – Parodysi? – Taip, žinoma. Kaip tik rytoj vyks susitikimas su jais. Pamatysi rajono vadovą, galėsi įvertinti maketą. Atėjome prie viešbučio. Ji matė, kad aš pavargau, o ji vis dar švytinti ir pilna jėgų. – Štai mano telefono numeris. Labai džiaugčiausi galimybe palydėti tave į miesto susirinkimą. Mano skruostai užkaito. Ji tai pastebėjo ir šyptelėjo. Širdis suspurdėjo iš nekantrumo, kada su ja susitiksime vėl. Viešbutyje manęs paklausė, ar norėsiu kambario su įžeminimu, ar be jo. Su įžeminimu. Tai ypač sveika. Aš noriu išmėginti viską, ką tik gali pasiūlyti Rokiškis. Pailsėjęs apsilankysiu baseine. Lipdamas laiptais į savo kambarį širdyje pajutau šilumą, netrukus perėjusią per visą kūną. Pajutau didžią, amžiną ramybę. Sunku ją aprašyti... Jaučiu, kad viskas gerai. Esu ramus. Sakytum, mano darbas čia baigtas... Linkiu tiesos ir stiprybės visiems. Lao Dzė, „Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio.“ „Jei norėsi – rasi būdą, nenorėsi – rasi pasiteisinimą.“ Mano tikslas: Kad ši vizija būtų mūsų realybe ir, kad Lietuvos žmonės kiltų aukštyn, nepriklausomai nuo to kas laimės rinkimus. Tikiu, kad dalį, ar visą viziją galim pritaikyti visai Lietuvai, tikiu, kad Lietuva tamps visiškai vieninga. Taip matau mūsų ateitį ir ketinu padaryti visa kas tik žmogiškai įmanoma, kad tokia, ar dar geresnė ji ir būtų. Ačiū už palaikymą. [email protected] |